Kovo 2–30 dienomis „Menų kalvėje“ eksponuojama VYTAUTO KALINAUSKO tapybos paroda „ATRADIMAI“
Personalinės parodos Kalvarijoje, Marijampolėje, Kaune, Vilkaviškyje, Alytuje, taip pat ne viename Lenkijos mieste, jau šimtais skaičiuojami sukurti paveikslai – tai dalis 1958 m. Kalvarijoje gimusio dailininko Vytauto Kalinausko kūrybinio gyvenimo kelio. Stepo Žuko technikumo absolventas, ilgametis Kalvarijos gimnazijos dailės mokytojas, pelnė pripažinto dailininko vardą ne vien Sūduvos krašte: jo darbai, traukia akį spalvų derme, verčia susimąstyti, išgyventi katarsį, ne vienas – ir nusišypsoti, netgi nusijuokti... Visi jie kalba pačia universaliausia – meno kalba. Būtent ji, meno kalba Vytauto Kalinausko paveiksluose, ir yra tai, kas įprasmina būtį, ieškojimus ir atskleidžia visa ko prigimtį – parodo, kas yra kas iš tikrųjų…
Paveikslo kūrimas parodos autoriui niekada nėra spontaniškas aktas. Tai – dažniausiai procesas, užgimstantis kartu su idėja, neapleidžiantis sprendimo ieškojimais, niekuo nepamatuojamas darbas ir dažnas nepasitenkinimas rezultatu – visada galima padaryti įdomiau, kitaip ar tobuliau… Kaip rasti alegoriją, netikėtą požiūrį, turinio ir formos darną, sudominti protą ir sielą? Amžinos temos… Milijonus kartų kūrėjų protai, širdys ir rankos jas gvildeno, bet tik originalus individualus požiūris dar gali būti įdomus. Menininkui svarbiausia, kad darbo procesas teiktų malonumą ir mažą apgavystę, kad tai, ką darai, be tavęs, dar kažkam įdomu. Jo paveikslų tematikoje – būties prasmės ieškojimai, krikščionybės idėjos, vyro ir moters tarpasmeninių santykių gvildenimas, taip pat humoristinis požiūris į kasdienio gyvenimo, buities realijas.
Vytauto Kalinausko kuriamas menas labai iliustratyvus, tačiau jame dominuoja simbolizmas. Štai kodėl, žvelgiant į dailininko darbus, jaučiamas ir žirgo šuoliais lekiančio laiko bėgsmas, ir žmogaus akistata su pačiu savimi, ir suvokimas, jog laikinumo, nepastovumo bei trapumo persunktame pasaulyje visada amžinas yra grožio, tiesos, meilės ilgesys. Kita vertus, pats menininkas sako, jog netiki nė viena dogma, netgi krikščionybė, jam tėra metafora kūrybiniam ieškojimui. Vis dėlto kūryba, parodos autoriui – be galo didelis malonumas, tiesa, su didele doze kančios, tai galingas vidinis impulsas, kuris tik stiprėja, kai pradedi matyti, jog kažkas gaunasi. Štai tuomet, dirbant, pagauna įkvėpimas, didžiulis „užsikabinimas“, kai jau nebesvarbu nei laikas, praleidžiamas prie paveikslo, nei nuovargis, visa esybę užvaldo atradimo džiaugsmas, kuris paprastai vadinamas kūrinio gimimu…
parengta pagal Laimos Grigaitytės straipsnį
Trukmė: iki kovo 30 d.